Žemės sklypų savininkų teisė – leisti ar drausti medžioklę savo sklype

Prisipažinsiu: neturiu jokios strategijos ir jokio plano, kokius blogo įrašus rašyti. Mano pomėgis rašyti apie tai, ką pati pasirenku, nes patinka, noriu, įdomu, matau prasmę - yra pagrindinis motyvas. Nėra jokio temų sąrašo pusmečiui ar metams, nėra jokių svetimų žmonių poreikių ar lūkesčių. Vienintelis noras, kurį manau galiu nesunkiai išpildyti – 1 įrašas per mėnesį.

Ši mintis apie tekstą medžioklės tema gimė 2025 m. sausio 1 d. vakare prieš einant miegoti ir apmąstant tolimesnius darbus. Aplankė bingo jausmas, nes jau seniai norėjau įdėti sprendimo uždrausti medžioklę nuosavybės teise priklausančioje žemėje formą į savo svetainę, bet nepavyko rasti tinkamo techninio sprendimo. O blogas juk yra ideali galimybė! Čia galiu paaiškinti savo poziciją, mintis, jausmus. Ir man patinka tai, kad pirmasis metų įrašas bus skirtas gamtai ir gyvybei saugoti. Ūkis, visos žemės, grybų auginimas pirmiausia atsirado ir yra dėl meilės gamtai. Nors ir gimiau mieste, save jaučiu gamtos vaiku. Vis suku mintis, kaip galėčiau jai padėti, kokių iniciatyvų galėčiau imtis, kokie protingi sprendimai galimi. „Jeigu nori keist pasaulį keisk pirmiau save" - taip skamba išmintingi žodžiai vienoje A. Mamontovo dainoje. Pradėti visai paprasta nuo savo kiemo, šiuo atveju sklypo.

Konstitucinis Teismas dar 2005 m. gegužės 13 d. nutarimu pripažino, kad žemės sklypų savininkai gali patys spręsti, ar nori leisti medžioklę savo sklype.

Lietuvos Respublikos Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalis be kita ko numato: „Privačios žemės sklypo savininkas, (...) medžioklės plotų vieneto sudarymo ar jo ribų pakeitimo metu, taip pat bet kuriuo metu vėliau turi teisę uždrausti medžioti jam priklausančiame žemės sklype. Žemės sklypo savininkas rašytinį sprendimą uždrausti medžioti jam priklausančiame žemės sklype, turi pateikti atitinkamos savivaldybės komisijai medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti. Pateikdamas savo sprendimą, žemės sklypo savininkas turi nurodyti jam priklausančio žemės sklypo kadastrinį numerį ir nuosavybės teises į sklypą patvirtinantį dokumentą. (...)“

Šiandien turiu pagal teisės aktų reikalavimus parengtą ir praktikoje naudojamą Sprendimo uždrausti medžioklę formą, kuri man jau padėjo apsaugoti 4 sklypus. Kiekvienas Lietuvos pilietis turi teisę priimti sprendimą, ar leisti, ar drausti medžioklę savo žemėje.

Savo nutarime KT konstatavo, kad laukinė gyvūnija yra savita visuomenės, visos žmonijos gamtinio paveldo estetinė, mokslinė, kultūrinė, rekreacinė ir ekonominė vertybė. Laukinė gyvūnija yra ne tik nacionalinė vertybė – ji turi ir visuotinę reikšmę. Iš Konstitucijos 54 straipsnio valstybei kyla priedermė užtikrinti, kad laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijos būtų tinkamai valdomos, kad būtų užtikrinta laukinės gyvūnijos apsauga ir racionalus naudojimas. Viskas skamba gana gražiai, tik ta „ekonominė vertybė“ ir „racionalus naudojimas“ palieka kartėlį viduje.

Medžioklė – senas tradicijas turinti žmogaus laisvalaikio ir ūkinės veiklos rūšis – yra vienas iš laukinių gyvūnų populiacijų valdymo būdų, taigi ir viena iš laukinių gyvūnų apsaugos ir racionalaus naudojimo priemonių. KT pažymėjo, kad teisė medžioti nėra konstitucinė teisė.

Privaloma paminėti ir tai, kad uždraudus medžioklę sklype nebus galima reikalauti atlyginti jame laukinių gyvūnų padarytą žalą, jeigu tokia kiltų.

Pagal Medžioklės įstatymą sąvoka „medžiojimas“ apibrėžiamas kaip laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo rūšis, kai siekiama panaudoti laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius, šiuos gyvūnus sekant, tykojant, persekiojant, šaudant arba gaudant. Šis apibrėžimas, man kaip teisininkei, yra suprantamas, bet kaip žmogui, jis yra vienas šiurpesnių ir labai liūdnas. Tokios ir panašios formuluotės parodo, kad gyvūnai, žemė dažnai matomi tik kaip išteklius, kuris yra eksploatuojamas ir turi būti naudojamas siekiant žmogaus ekonominės naudos. Gyvybė, gamta yra paversta „ekonomine vertybe“, kuri turi būti naudojama t.y. medžiojama (gyvybė), ekploatuojama (žemė) ir tuo pačiu saugoma. Ar mes pakankamai saugome gamtą, gyvybę negalvodami apie savo ekonominę naudą? Visa naikinanti žmogaus ranka įsibrovė į miškus, vandenis, žemės gelmes, visur.

Noriu paaiškinti, kad nesu kategoriškai prieš visiškai visą medžioklę ar visus medžiotojus. Mano senelis buvo medžiotojas, mano keli pusbroliai yra medžiotojai. BET. Visi žinome ir matome, kad vis dar klesti Brežnevo laikų nomenklatūrininkų požiūris, kuriems medžioklė yra jūra alkoholio ir nei lašo etikos, be taisyklių. Dalis medžiotojų yra tiesiog brutalūs brakonieriai. Yra daug ne medžioklės, o tiesiog kažkokio archaiško barbarizmo. Šiuo įrašu nesiekiu jokios priešpriešos ir neabsoliutinu, tačiau noriu pažymėti apie kiekvieno lietuvio teisę, numatytą įstatyme, kurią jis gali įgyvendinti.

Kai pradėjau dalintis šia informacija socialiniuose tinkluose, išgirdau nemažai nemalonių istorijų apie medžiotojų įžūlumą, nesiskaitymą su sklypų savininkais, bauginimą, šaudymus netoli namų ar verslo vietų, žmonių akyse nušaunamas žvėrių šeimas su jaunikliais. Varovų darbas yra itin nemalonus vaizdas taip pat, primenantis kraupius vaizdus.

Viskas, ką jums reikia padaryti, – tai parsisiųsti formą, užpildyti savo duomenimis ir pateikti ją sklypo vietos savivaldybės komisijai medžioklės plotams sudaryti. Ši forma leidžia įteisinti jūsų sprendimą neleisti medžioti jūsų žemėje. Tai – paprastas, bet veiksmingas būdas bent iš dalies apsaugoti gamtą ir gyvybę, esančią aplink jus. Visi, kurie palaikote šią mintį, galite laisvai, nemokamai naudoti šią formą. Tai maža, bet vis dėlto aplinkosauginė iniciatyva, kurią galime įgyvendinti kiekvienas. 

Savo pirmajame sklype nuo pirmos apsilankymo dienos sutinku stirnas. Matau kaip snaudžia jaunikliai su motinomis aukštoje žolėje. Pirmą kartą ten patyriau piktą stirnino aplojimą. Nes eidama nepastebėjau jo gulinčio ir sudrumsčiau ramybę. Visa tai yra laimės akimirkos gamtoje. Ir dėl tų stirnų aš padariau ką galėjau, kad apsaugočiau.