Į šitakių draugiją atkeliavo čaga
Pasivaikščioti po mišką su kirvuku ir pjūklu yra labai įdomu, o po to visa tai aprašyti – didelis malonumas! Taigi. Į mūsų ir šitakių gyvenimą kaime visiškai netikėtai atėjo čaga.
Pirmas radinys prie vaikystės ežero
Prie mano vaikystės ežero yra raistas. Žodis raistas reiškia pelkę, Dzūkijoje visada sakom raistas, bet miestiečiams dėl visa ko paaiškinu. Tame raiste norėjome viena akimi pažiūrėti į vietinių žmonių įrengtą šitakių ūkį. Taip, pasirodo ne mes vieninteliai. Galvojau, kad Dzūkio šitakiai yra baisiai didelė inovacija atokiame mano kaimuke, bet kaimas ėmė ir abstulbino mane eilinį kartą – ežero kaimynai augina šitkius, tyliai, ramiai ir labai išmintingai. Bet grįžkime prie čagos. Kai išsižiojusi žiūrėjau į sumaniai įrengtą šitakių daržą, mano vaikas prieš pat nosį parodė į beržą su didžiule čaga!
Iki tol šį legendinį grybą buvau mačiusi tik virtualiai. O šis augantis ant beržo buvo tarsi vadovėlinis, nekėlė jokių abejonių, kad čia tikrai ČAGA. Buvo daug džiaugsmo ir reikalų jį nuimti nuo medžio! Nes jokių kirvių, pjūklų ar kopėčių eidamas pasivaikščioti žmogus įprastai nesineša. 😊
Didelė, graži ir sunki. Ji buvo džiovinta, smulkinta, sulaužytos dvi kavamalės (daugiau to nepraktikuoju ir nieko nelaužau). Buvo labai įdomu atrasti, kad tokio tamsaus, kieto, tarsi nuodėgulis grybo skonis yra visiškai švelnus ir neutralus, tarsi visai be skonio. Savo reikmėm visada turiu truputėlį čagos ir vartoju ją kaip arbatą termose. Bandžiau virti puoduose prisiklausiusi daktarų patarimų, kad taip išsiskiria daugiausiai vertingųjų medžiagų. Galbūt ir taip, bet man perdaug žaidimo. Patogiausiai yra užsipilti maltą čagą ar jos gabalėlius karštu vandeniu, pasiskaninti trupučiu medaus, imbiero milteliais ar kuo tik norisi, ir po truputį gurkšnoti. Intuityviai stengiuosi nuo tokios tamsios arbatos saugoti dantis ir geriu per metalinį šiaudelį. Niekur apie poveikį dantų spalvai neskaičiau, tiesiog pati sugalvojau. Jeigu kava keičia neuronus smegenyse ir dantų spalvą (tyrimai įrodė), tai čaga gali galėti nepalyginamai, nepalyginamai daugiau. Apskritai, pradėjus auginti grybus, sužinojus kokie jie talentingi strategai, kokie galingi savo cheminėmis savybėmis – atsirado tokia pagarbi baimė ir atsargumas šiems organizmams. Dėl visa ko. 😊 Yra visokių filmų ir legendų, įspūdingų straipsnių National Geographic žurnale, pagarbus atstumas dar niekam nepakenkė 😊
Pabandėme pasiūlyti čią čagą šalia šitakių. Žinau, kad ji iš švaraus miško, buvo glostoma ežero vėjo, atokiai nuo kelių ir urbanizacijos. Ir pasirodo žmonėms įdomu! Ją vartoti pasiėmė ir artimas giminaitis, besigydantis nuo onkologinio susirgimo.
Šios pimosios čagos gana greitai neliko, klausimų vis sulaukiam, kreipiasi ir žmonės, norintys išgyti nuo ligų. Todėl vieną rugpjūčio 26 dienos vakarą, pasiėmiau kuprinę, kirvį ir pjūklą (kopėčių neėmiau, o be reikalo) ir sėdau į savo džipuką. Tik išsukus iš sodybos atėjo mintis – viskas, ko reikia dažniausiai yra šalia. Turbūt nereikia niekur važiuoti, paėjus į artimiausius miškus galėčiau rasti. Bet negi viskas taip paprastai, jei jau važiuoju, tai važiuoju. Nuvažiavus apžiūrėjau tris netolimus miškus, kuriuose auga beržai. Eidama mintyse kartojau – dėkoju miškui už čagą, dėkoju miškui už čagą... Radau keletą gumbų, keletą ne visai įvertintų objektų, nes buvo per aukštai, kad apžiūrėčiau.
Tada grįžau namo, pastačiau džipuką ir patraukiau į artimiausią mišką, kurio keliukus daugiau mažiau pamenu iš vaikystės. Viskas apaugę, viskas pasikeitę, bet senieji keliai ir takeliai vis dar tebėra. Ažiūrėjau dvi vietas, vis kartodama dėkingumą miškui ir prašydama miško sergėtojų šiek tiek čagos, kad galėčiau pasidalinti su žmonėmis, kuriems jos reikia. Galima tikėti, galima netikėti tokiais keistais dalykais. Aš tikiu, kad mintys yra energija. Ar egzistuoja tik tai, ką mato žmogaus akys? Ar matom mintis? Vėją? Meilę? Kiekviena stichija ar vieta turi savo neapibrėžtą, nematomą būtį, kurią jauti ir nori gerbti – toks mano pajautimas. Bet čia jau kita įdomi tema. Grįžtam į mišką. O miške, prie namų randu čagą. Teko kažkokiu būdu šiek tiek pasilypėti, bet ji buvo pakankamai žemai, kad galėčiau pjūkliuku nupjauti. Čagoje tarsi matau medžio tekstūrą, šiek tiek abejoju, bet įsitikinu, kad čia tikrai ji. Padėkoju medžiui ir laiminga patraukiu namo. Artimųjų paprašau perduoti ieškojusiam žmogui žinią – radau.
Įdomūs faktai
Apie čagos naudą yra publikuojama daug informacijos. Nesikartosiu, tik paminėsiu, kad čaga žmogaus naudojama jau tūkstančius metų. Auga šiauriniame žemės pusrutulyje. Vertingiausia yra iš švarių miškų, todėl Lietuvoje rasta yra vertinga. Skirtingai nei dauguma grybų auga tik ant gyvų medžių - beržų. Mūsų pirmieji šitakiai išaugo po 17 – 18 mėnesių po pasodinimo. Jei tai atrodo ilgai, tai čaga užauga per 6-8 metus. Tai labai lėtai augantis vertingas, nuostabus grybas. Stipriausias antioksidantas žemėje. Ačiū miškui, kad pasidalino savo turtu. Gamtoje tiek gausos, tiek visko, reikia tik gerai apsidairyti.
Garbės žodis
Neauginame čagos patys. Kai turime, turime tik tai, ką radau pati. Vieni renka baravykus, lepeškutes (voveraites), kazlėkus, o kiti paieško ir retesnio grybo. Šis grybas tai ne pietūs lėkštėje. Tai koncentruotas užtaisas, galintis pagelbėti tam tikroms žmogaus organizmo funkcijoms. Ji užauginta pačios gamtos švariame miške.
Likėjimai iš miško paslapčių!
