Vitamino D gamyklėlė namuose vasarą

Mokslininkai teigia ir tyrimai rodo, kad šitakiai, džiovinami saulėje, gamina vitaminą D. Vitaminas D, mums šiauriečiams, europiečiams, ne afrikiečiams ir ne azijiečiams yra labai svarbus sveikatai, tą žino visi, kurie lankosi pas gydytojus, o lankosi visi. Jis svarbus tiek suaugusiems, tiek vaikams. Mano giminaitė vaikų gydytoja prieš kurį laiką pasakojo, kad praktiškai net tyrimų daryti nebereikia, nes saulės vitamino trūksta kone kiekvienam vaikui ir vartoti papildus reikia kiekvieną šaltąjį sezoną.

Degintis saulėje malonu, betgi žinome, kad tai daryti reikia labai saikingai. Būtiniausiai reikia teptis visokiausiais stipriais kremais, ieškoti pavėsio, neperkaisti, turėti saiką žaviam atostogų įdegiui. Ir tuo pačiu metu vitaminas D yra gyvybiškai reikalingas žmogaus sveikatai ir energijai. Čia gali genialiai pagelbėti toks paprastas ir nepaprastas grybukas – šitakis.

Ne viską yra gerai džiovinti ant saulės, pavyzdžiui vaitažoles. Bet šitakius džiovinti saulėje tikrai verta. Žinoma, šiandieniniame pasaulyje yra daug žmonių, daug gamybos, daug masinių produktų. Viešpatauja pramoninės džiovyklės ir niekas nebesivargina masinei gamybai ieškoti vertės. Tiksliau beveik niekas.

 Įdomioji Japonija

 Japonijoje, kuri yra mano širdžiai mieliausia šitakių antikinė tėvynė, irgi didžioji dalis produkcijos džiovinama džiovyklėse. Bet japonai nebūtų japonai, jeigu nesugebėtų nustebinti. Jau seniai mėgstu paskaityti kaip šiuos grybus augina ir visaip kultivuoja ši Azijos šalis. Ir vienas mano su smalsumu stebimas augintojas Sugimoto, net ir augindami didelius kiekius šitakių, ypatingai vertina jų savybę gaminti vitaminą D.

Nusikelkime į senovės Japoniją, kai dar nebuvo jokių džiovyklių. Anuomet šitakius džiovindavo ant ugnies arba medžio anglių.

 Arba... ant įkaitusių plytelių vidurvasarį.

Štai kokią ištrauką man pavyko rasti: „Tenzo Kyokun“ šventraštyje, kuris laikomas Zen šventyklos virtuvės biblija, pasakojama apie pagyvenusį Tenzo (virėją), kuris saulėje džiovino šitake grybus ant plytelių, išklotų po kaitria vidurvasario saule. Kai Dogenas paklausė: „Kodėl taip sunkiai dirbate tokiame karštyje?“, šis atsakė: „Tai geriausias metas juos džiovinti. Viskas turi savo sezoną. Jei ne dabar, tai kada turėčiau juos džiovinti?“ Šitakių džiovinimas saulėje ant plytelių, išdėliotų ant žemės vidurvasaryje buvo geras metodas, nes visiškai išdžiovindavo grybus iš viršaus ir iš apačios.

Žinoma, žmonės visais laikais ieškojo ir tebeieško būdų kaip paruošti ir išsaugoti maistą. Bet dabar štai Sugimoto didina vitamino D kiekį šitakiuose veikdama juos infraraudonaisiais spinduliais. Laikai pasikeitė, tiesiog lauke saulėje džiovinti didelius kiekius maisto produktų yra rizikinga ir sudėtinga: oras permainingas, galimas užterštumas, nepakanka temperatūros, organiški, be pesticidų ir trąšų užauginti šitakiai nuskynus greitai genda, gali įsimesti pelėsis. Japonai taip pat teigia, kad šitakius reikia išdžiovinti greitai iškarto po skynimo, kadangi lėtai džiūdami jie pasidaro ne tokie skanūs, todėl kokybė prastėja.

Šitakius, auginamus ant rąstų, iškarto po rinkimo geriausia džiovinti karštu oru 40-55 °C temperatūroje apie 20 val. Aš pati savo reikmėms visada džiovyklėje įjungiu 45°C laipsnių temperatūrą ir nesmulkinti šitakiai ištiesų džiūsta apie 20 valandų. Jeigu grybai itin masyvūs, o tokių ant ąžuolinių rąstų neretai užauga, džiovinimas gali trukti ir apie 30 valandų. Kodėl negalima padidinti temperatūros ir visko atlikti daug greičiau? Aišku galima, bet tada žus daugelis vertingųjų maisto medžiagų, šitakiai „sudegs“ ir turės sudegintų grybų skonį. Kai kavos pupelės yra per daug apskrudintos jos irgi kartais turi degėsio skonį, kurio pakartoti nesinori. Jeigu auginu grybus ant medžio rąstų, daugiausiai ąžuolų, aš tikrai nenoriu jų sugadinti su per aukšta temperatūra ir niekais paversti visą darbą ir kokybę.

Džiovinti šitakiai pasižymi stipresniu aromatu nei švieži ir turi puikų skonį!

Grįžkime prie Sugimoto. Ši įmonė savo gamybos grandinėje taiko ne tik infraraudonuosius spindulius, kurie įjungia vitamino D gamybą, bet, kaip patys teigia, yra vienintelė įmonė pasaulyje, gavusi košerinį sertifikatą - judaizme vabzdžių negalima vartoti, todėl kiekviena džiovintų šitakių partija yra tikrinama elektroniniu mikroskopu, kad būtų sertifikuota.  

„Gamintojų į mūsų gamyklą atvežti džiovinti šitakiai toliau džiovinami infraraudonųjų spindulių spinduliuotėje, kad jų drėgnumas būtų mažesnis nei 9 % (įprastai būna apie 12 %). Jie apie 4 minutes laikomi po 240 ℃ keramine plokšte, o vidinė šitakių temperatūra pasiekia 80 ℃ ir išgarina net vabzdžių kiaušinėlius. Mūsų įmonė pasiekia, kad vabzdžių kiaušinėlių neliktų, naudodama tik kaitinimo ir rūšiavimo metodus, ir nors auginame be pesticidų, auginame medieną, esame vienintelė įmonė pasaulyje, gavusi košerinį sertifikatą.“ Vienas žodis – japonai.

Kaip išdžiovinti ir pagaminti vitamino D patiems?

Pati bandžiau visokius būdus džiovinti šitakius saulėje: ir ant pietinės buto palangės (labiausiai pasiteisinęs), ir kaime vidurvasarį kaitrausioje saulėje lauke kartoninėje dėžutėje, ir Monciškesė lėkštėje rugpjūtį rašant šį tekstą.

Mano išvada iš palangių, lauko ir balkonų patirčių tokia: išdžiovinti šitakius geriausiai džiovyklėje, o jau išdžiūvusius palaikyti kaitrioje saulėje vitamino D gamybai valandą laiko.

Ir šai kodėl. Kiek bandžiau džiovinti šivežius šitakius saulėje – išdžiovinti pavyko tik ant palangės labai kaitrios saulės per pora dienų. Kitais atvejais saulėto laiko vis pritrūkdavo ir šitakiai kuo puikiausiai ir gražiausiai kaitinęsi saulėje vakarop imdavo drėkti nuo lauko oro temperatūros, kitą dieną vėl viskas iš naujo. Tuo laiku kai nėra saulės kaitros grybai vistiek šiek tiek genda, ima atsirasti rusvų taškelių, spalva blogėja ir skonio savybės taip pat. O pilnai išdžiovinus džiovyklėje jie išlaiko puikią išvaizdą ir tada jau keliauja dar labiau patobulėti su vitaminu D. Akademiniai duomenys rodo, kad kaitintis saulėje pakanka nuo 30 minučių iki 3 valandų ir vitamino D kiekis smarkiai padidėja. Sugimoto nurodo, kad „Kobe farmacijos universitete atlikto eksperimento metu, kai išdžiovinti šitake grybai buvo padėti koteliais į viršų, 3 valandas veikiami saulės spindulių, kurių ultravioletinės spinduliuotės lygis buvo 14,6 mW/cm², vitamino D2 kiekis, kuris iš pradžių buvo 0,50 μg (20 TV) viename džiovintame šitake, per 1 valandą padidėjo iki 12,20 μg (488 TV) (24 kartus), o per 3 valandas - iki 13,70 μg (548 TV) (27 kartus).“ Čia daug skaičių ir visokių žymėjimų, bet mane jie įtikina. Skirtumas tarp 1 val. ir 3 val. yra minimalus, o tai rodo, kad pakanka tik 1 val. saulės spindulių poveikio!

Patarimai

Džiovindami šitakius apverskite juos koteliais aukštyn. Nekraukite keliais aukštais, kad nepersidengtų. Iš visų pusių turi cirkuliuoti oras. Geriausiai dėlioti ant kvėpuojančios medžiagos arba kažko panašaus į sietelį. Patekus stipriems saulės spinduliams, džiovintų šitakių kepurėlės apačia taps balkšva. Tai įrodymas, kad buvo gauta pakankamai UV spindulių, todėl jei ji tampa balta, džiovinimas saulėje yra baigtas. Šis skirtumas tikrai matosi, galiu patvirtinti. Prieš dėdami į maišelį leiskite jiems atvėsti. Jei dėsite juos į plastikinį ar panašų maišelį dar karštus nuo džiovinimo saulėje, jie susikondensuos maišelio viduje.

Jeigu įdomu mokslas:   Šitakiai ir vitaminas D

Taigi, mes galime saugoti savo odą ir mėgautis saule saikingai, o šitakiai kuo lengviausiai gali pasideginti už mus kaitriausią vasaros vidurdienį ir pagaminti vitamino D. Linkiu visiems skanaus maisto, geros sveikatos, saulėtų dienų ir vitamino D!